Taigi mieli skaitytojai, trokštate krimsti mokslo šaknis (ar vaisius - kaip kam pagal skonį) ir ieškote kas juos galėtų patiekti? O gal jau prisikrimtote neypatingai skanių (mano asmenine nuomone) šaknų tėvynėje ir norėtumėte pasirausti po kitų šalių dirvas? Jeigu taip - šis įrašas apie danų mokslo virtuvę per autoriaus asmeninę prizmę kaip tik jums.
Į Daniją atvykau 2011 metų pradžioje, į pavasario semestrą - verta pastebėti, jog stojimas ne į tradicinį rudens semestra galimas, bet varijuoja labai ne tik nuo universiteto, fakulteto, bet ir nuo studijų programos - ček it out jorself. Jau metus (kartais apsilaižydamas, kartais pasispjaudydamas) kremtu kompiuterių mokslo dvejetaines šaknis. Įstoti buvo nesunku - TOEFL/IELTS testas (reikėjo surinkti apie 70% visų taškų), bakalauro diplomas (stojant į rudens semestrą dažniausiai parodomas tik vasaros gale), sumedžiotos rekomendacijos iš darbdavių bei dėstytojų, CV, motyvacinis ir jau esu University of Copenahagen studentas. Labai patiko, kad stojant žvelgiama į asmenybę kaip į visumą ir pažymiai tikrai nevaidina svarbiausio vaidmens - motyvacinis lemia taip pat labai daug. Stojau į 3 universitetus, pirmas atrašė University of Copenhagen - į kurį ir taikiausi pirmiausia - tad nieko nelaukdamas ir priėmiau pasiūlymą. IT University of Copenhagen atrašė irgi greit, kad priima, o trečias - Aalborgo klausė manęs ar vis dar noriu pas juos studijuoti jau kai buvo prasidėjes semestras - fail! Įvairių stojimo popierių vertimų, notarų kopijų ir siuntimo kaina - apie 100lt vienam universitetui, manau tikrai įkandama norinčiam.
Klausiate, na ir kodėl Danija, kodėl Kopenhagos universitetas, kam važiuot kažkur, kai turim seną gerą VU, VGTU ir kolegijų krūvą (kaip mušdamiesi į krūtinę teigia ten besimokantys - studijos kitokio pobūdžio, bet kokybe nenusileidžia universitetams - bet čia jau atskira diskusija). O priežasčių palikti gimtąjį Vilnių buvo.
1. Nemokamas mokslas. Norėjau mokytis nemokamai ir nesukti galvos iš kur gauti kas semestrą/pusmetį tūkstančius svarų ar eurų. Tuo labiau, kad paklojus tuos tūkstančius svarų (dar ir greičiausiai tėvų sukauptus) kokiam Anglijos kaimo universitete kažin ar gausi tikrai tokį kietą išsilavinimą, kaip žadama. O studijos prestižiniam UK universitete visgi dar įkandamos tikrai ne kiekvienam lietuviui. Galit sakyt - nemokamas būna tik sūris pelėkautuose, reikia mokėt šlamančius, nes kitaip ir gausi nieko vertą diplomą. Praleidęs metus Kopenhagos universitete, galiu drąsiai atsakyt - tikrai ne, man asmeniskai mokslas čia teikia malonumą (išskyrus vieną kitą privalomą kursą - niekada juk nebūna viskas tobula), ko tikrai negalėjau pasakyti apie daugumą kursų VU. Žinoma, jeigu esi ne is ES, tuomet teks pakloti apie 100 000 litų už du metus magistro. Bet moka. Indai, kinai, japonai, Afrikos šalių gyventojai. Mano galva turbūt verta, jei moka. Nemokamas mokslas ES dar teikiamas Islandijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje (bent taip buvo 2010m), bet studijos saloj neviliojo, Švedijoj dauguma programų buvo švediškai, o į Šveicariją įstot nėra taip paprasta, darbo susirast šansų irgi nedaug, be to angliškai jie nelabai šneka. Dar vienas pliusas Kopenhagos universitetui - reitingas. Nereikėtu pasikliauti vien juo renkantis studijas, o ir pasidomėti reikėtų ne vienoje svetainėje, palyginti. Kopenhagos universitetas - jau eilę metų skirtingose svetainėse reitinguojamas apie 50 vietoje pasaulyje. Ir kaip teigia http://www.topuniversities.com yra pirmas pasaulyje tarp visiškai nemokamų universitetų. Reitingas lieka reitingu, bet kai tenka rinktis, aš asmeniškai renkuose 50, o ne Lietuvoje esantį 500-700-ajį universitetą.
2. Dėstytojų požiūris ir mokymosi aplinka. Iš anksčiau studijavusių Danijoje girdėjau vien gerus atsiliepimus apie studijų ir dėstytojų kultūrą ir patrauklią mokymosi aplinką. Nuo pirmų paskaitų supratau - aukso žodžiai. Kaip šiandien pamenu - ateinu pirmą kartą į auditoriją gūdų 2011 metų vasarį, sėdi ten kokia 70-80 žmogų, iš jų bent pusė geria kava, kiti valgo iš atsineštų lėkščių su įrankiais - kaip restorane, vienas arabas sėdi ir cigaretę rūko (teisybės dėlei - elektroninę cigaretę, bet man veizoliai vistiek iššoko). Prasidėjo paskaita, tai negalėjau nenufotografuoti - susikėlęs kojas ant stalo vienas studenčiokas, o dėstytojąs nė mur mur - totali tolerancija.
Absoliuti dauguma dėstytojų mėgsta neformalų bendravimą. Surando sykį kažkas klaidą vieno pojaunio profesoriaus prirašytoj lentoj - tas tik "Ooooh shiiit, really?...", aditorija lūžo :) Tiek dėstotojas į studentus, tiek jie į jį dažniausiai kreipiasi vardais, į dauguma profesorių galima kreiptis ir "ne darbo" metu, kartais net nesusijusiais su dėstomu dalykų reikalais - kartą net gavau vieną man naudingą straipsnį iš dėstytojo, pas kurį net neturėjau paskaitų. O straipsnis dar net nebuvo oficialiai išleistas, taip sakant "slaptas". Pasitiki danai ir ne tik universitete. Dar patiko kantina (virtuvėlė-bufetas-valgykla, dauguma fakultetu turi savo, kartais ir po kelias) - kas maistą su draugais ruošia, kas miega ant sofutės, kas kaljaną rūko, kas mokosi, kas trūkčiojančiu veidu kala kažkokį geimą - aplinka jauki ir nestresinė, kas chillina, kas nagus graužia prieš atsiskaitymą. Per semestrą ne paskaitų metu tiek laiko universitete praleidau, kiek VU per 4 metus matyt nespėjau. Dar vienas malonus dalykas, kurį pastebėjau - labai akcentuojamas darbas komandose. Praktiškai visuose kursuose atsiskaitymai vykdami tik grupėse, o tai daug geriau atspindi vežėčias, į kurias studentas patenka baigęs mokslus. Be kita ko, smagu yra kai universitetas rūpinasi projektų kokybe. Kartą visiem yra išdalinę HTC išmaniuosius telefonus, nes kūrėm Android'ui programinę įrangą. Grąžinti žinoma teko, bet vistiek pamatai, kad kursai dėstomi ne tam, kad "atidėstyt". Kitą kartą kūrėm programinę įrangą sieniniam touchscreen'ui ir turėjom atlikti eksperimentus su savanoriais, ištestuoti aplikaciją - dėstytojas savo iniciatyva surado apie 1000 litų, kad savanoriams galėtume pasiūlyti atlygį ir taip pridėtume motyvacijos ir pagerintume eksperimentų kokybę. Dar kitą kartą per viešą paskaitą vienas profesorius tiesiog išdalino krūvą Microsoft'o USB raktų, vien tam, kad galėtų sulaukti protingų klausimų ir vystyti diskusiją. Visa tai prisideda prie bendros motyvacijos ir teigiamos atmosferos besimokant. Bet ir tai dar ne pabaiga, dėl ko pasirinkau Daniją.
3. Pragyvenimo lygis ir socialinės garantijos. Įvairūs šaltiniai pragyvenimo lygį skaičiuoja skirtingai, bet Danija praktiškai visada patenka į top penketuką. Pavyzdžiui prosperity.com reitinguoja Daniją antra pasaulyje (po Norvegijos) pagal "klestėjimą/gerovę". Tuo tarpu visų puikiai žinomas Forbes 2011-12-07 išrinko Daniją antra laimingiausia šalimi pasaulyje. Vėl gi po Norvegijos, nors 2008 Danija buvo tituluojama "laimingiausia". Visa tai yra skaičiai, reitingai ir turbūt neįmanoma išmatuoti laimės, bet tai vistiek šį bei tą pasako. Ir pagyvenus ilgesnį laiką pasijaučia. Danijos mokesčiai yra vieni didžiausių pasaulyje, kartais gali siekti ir apie 40-50% atlyginimo, bet atlyginimai pasauliniu mastu yra tokie dideli, jog niekas tais mokesčiais labai nesiskundžia. Nes valdžia juos protingai naudoja, suteikia socialines garantijas bedarbiam (tik baigę studijas studentai iš darbo biržos gali gauti apie 5000lt į rankas 2 metus kol ieško darbo), taip pat jiem apmoka įvairius profesinio tobulėjimo kursus, pastoviai tvarko miestą, kelius ir pan. Dirbdamas už minimalią algą ketvirtį (!) etato, t.y. apie 10hr per savaitę studentas gali sau leist nuomotis nuosavą kambarį (nesidalindamas su niekuo), normaliai maitintis ir dar papramogaut. O kokios galimybės atsiveria dirbant pilnu etatu kvalifikuotą darbą - palieku kiekvieno fantazijai, sumos ten penkiaženklės litais. Gaila, bet mūsų Marijos žemė dar nepribrendo iki tokio lygio, nors labai tikiuosi, jog kada nors pribręs.
Į Daniją atvykau 2011 metų pradžioje, į pavasario semestrą - verta pastebėti, jog stojimas ne į tradicinį rudens semestra galimas, bet varijuoja labai ne tik nuo universiteto, fakulteto, bet ir nuo studijų programos - ček it out jorself. Jau metus (kartais apsilaižydamas, kartais pasispjaudydamas) kremtu kompiuterių mokslo dvejetaines šaknis. Įstoti buvo nesunku - TOEFL/IELTS testas (reikėjo surinkti apie 70% visų taškų), bakalauro diplomas (stojant į rudens semestrą dažniausiai parodomas tik vasaros gale), sumedžiotos rekomendacijos iš darbdavių bei dėstytojų, CV, motyvacinis ir jau esu University of Copenahagen studentas. Labai patiko, kad stojant žvelgiama į asmenybę kaip į visumą ir pažymiai tikrai nevaidina svarbiausio vaidmens - motyvacinis lemia taip pat labai daug. Stojau į 3 universitetus, pirmas atrašė University of Copenhagen - į kurį ir taikiausi pirmiausia - tad nieko nelaukdamas ir priėmiau pasiūlymą. IT University of Copenhagen atrašė irgi greit, kad priima, o trečias - Aalborgo klausė manęs ar vis dar noriu pas juos studijuoti jau kai buvo prasidėjes semestras - fail! Įvairių stojimo popierių vertimų, notarų kopijų ir siuntimo kaina - apie 100lt vienam universitetui, manau tikrai įkandama norinčiam.
Klausiate, na ir kodėl Danija, kodėl Kopenhagos universitetas, kam važiuot kažkur, kai turim seną gerą VU, VGTU ir kolegijų krūvą (kaip mušdamiesi į krūtinę teigia ten besimokantys - studijos kitokio pobūdžio, bet kokybe nenusileidžia universitetams - bet čia jau atskira diskusija). O priežasčių palikti gimtąjį Vilnių buvo.
1. Nemokamas mokslas. Norėjau mokytis nemokamai ir nesukti galvos iš kur gauti kas semestrą/pusmetį tūkstančius svarų ar eurų. Tuo labiau, kad paklojus tuos tūkstančius svarų (dar ir greičiausiai tėvų sukauptus) kokiam Anglijos kaimo universitete kažin ar gausi tikrai tokį kietą išsilavinimą, kaip žadama. O studijos prestižiniam UK universitete visgi dar įkandamos tikrai ne kiekvienam lietuviui. Galit sakyt - nemokamas būna tik sūris pelėkautuose, reikia mokėt šlamančius, nes kitaip ir gausi nieko vertą diplomą. Praleidęs metus Kopenhagos universitete, galiu drąsiai atsakyt - tikrai ne, man asmeniskai mokslas čia teikia malonumą (išskyrus vieną kitą privalomą kursą - niekada juk nebūna viskas tobula), ko tikrai negalėjau pasakyti apie daugumą kursų VU. Žinoma, jeigu esi ne is ES, tuomet teks pakloti apie 100 000 litų už du metus magistro. Bet moka. Indai, kinai, japonai, Afrikos šalių gyventojai. Mano galva turbūt verta, jei moka. Nemokamas mokslas ES dar teikiamas Islandijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje (bent taip buvo 2010m), bet studijos saloj neviliojo, Švedijoj dauguma programų buvo švediškai, o į Šveicariją įstot nėra taip paprasta, darbo susirast šansų irgi nedaug, be to angliškai jie nelabai šneka. Dar vienas pliusas Kopenhagos universitetui - reitingas. Nereikėtu pasikliauti vien juo renkantis studijas, o ir pasidomėti reikėtų ne vienoje svetainėje, palyginti. Kopenhagos universitetas - jau eilę metų skirtingose svetainėse reitinguojamas apie 50 vietoje pasaulyje. Ir kaip teigia http://www.topuniversities.com yra pirmas pasaulyje tarp visiškai nemokamų universitetų. Reitingas lieka reitingu, bet kai tenka rinktis, aš asmeniškai renkuose 50, o ne Lietuvoje esantį 500-700-ajį universitetą.
2. Dėstytojų požiūris ir mokymosi aplinka. Iš anksčiau studijavusių Danijoje girdėjau vien gerus atsiliepimus apie studijų ir dėstytojų kultūrą ir patrauklią mokymosi aplinką. Nuo pirmų paskaitų supratau - aukso žodžiai. Kaip šiandien pamenu - ateinu pirmą kartą į auditoriją gūdų 2011 metų vasarį, sėdi ten kokia 70-80 žmogų, iš jų bent pusė geria kava, kiti valgo iš atsineštų lėkščių su įrankiais - kaip restorane, vienas arabas sėdi ir cigaretę rūko (teisybės dėlei - elektroninę cigaretę, bet man veizoliai vistiek iššoko). Prasidėjo paskaita, tai negalėjau nenufotografuoti - susikėlęs kojas ant stalo vienas studenčiokas, o dėstytojąs nė mur mur - totali tolerancija.
Atsipūtęs studentėlis
Absoliuti dauguma dėstytojų mėgsta neformalų bendravimą. Surando sykį kažkas klaidą vieno pojaunio profesoriaus prirašytoj lentoj - tas tik "Ooooh shiiit, really?...", aditorija lūžo :) Tiek dėstotojas į studentus, tiek jie į jį dažniausiai kreipiasi vardais, į dauguma profesorių galima kreiptis ir "ne darbo" metu, kartais net nesusijusiais su dėstomu dalykų reikalais - kartą net gavau vieną man naudingą straipsnį iš dėstytojo, pas kurį net neturėjau paskaitų. O straipsnis dar net nebuvo oficialiai išleistas, taip sakant "slaptas". Pasitiki danai ir ne tik universitete. Dar patiko kantina (virtuvėlė-bufetas-valgykla, dauguma fakultetu turi savo, kartais ir po kelias) - kas maistą su draugais ruošia, kas miega ant sofutės, kas kaljaną rūko, kas mokosi, kas trūkčiojančiu veidu kala kažkokį geimą - aplinka jauki ir nestresinė, kas chillina, kas nagus graužia prieš atsiskaitymą. Per semestrą ne paskaitų metu tiek laiko universitete praleidau, kiek VU per 4 metus matyt nespėjau. Dar vienas malonus dalykas, kurį pastebėjau - labai akcentuojamas darbas komandose. Praktiškai visuose kursuose atsiskaitymai vykdami tik grupėse, o tai daug geriau atspindi vežėčias, į kurias studentas patenka baigęs mokslus. Be kita ko, smagu yra kai universitetas rūpinasi projektų kokybe. Kartą visiem yra išdalinę HTC išmaniuosius telefonus, nes kūrėm Android'ui programinę įrangą. Grąžinti žinoma teko, bet vistiek pamatai, kad kursai dėstomi ne tam, kad "atidėstyt". Kitą kartą kūrėm programinę įrangą sieniniam touchscreen'ui ir turėjom atlikti eksperimentus su savanoriais, ištestuoti aplikaciją - dėstytojas savo iniciatyva surado apie 1000 litų, kad savanoriams galėtume pasiūlyti atlygį ir taip pridėtume motyvacijos ir pagerintume eksperimentų kokybę. Dar kitą kartą per viešą paskaitą vienas profesorius tiesiog išdalino krūvą Microsoft'o USB raktų, vien tam, kad galėtų sulaukti protingų klausimų ir vystyti diskusiją. Visa tai prisideda prie bendros motyvacijos ir teigiamos atmosferos besimokant. Bet ir tai dar ne pabaiga, dėl ko pasirinkau Daniją.
3. Pragyvenimo lygis ir socialinės garantijos. Įvairūs šaltiniai pragyvenimo lygį skaičiuoja skirtingai, bet Danija praktiškai visada patenka į top penketuką. Pavyzdžiui prosperity.com reitinguoja Daniją antra pasaulyje (po Norvegijos) pagal "klestėjimą/gerovę". Tuo tarpu visų puikiai žinomas Forbes 2011-12-07 išrinko Daniją antra laimingiausia šalimi pasaulyje. Vėl gi po Norvegijos, nors 2008 Danija buvo tituluojama "laimingiausia". Visa tai yra skaičiai, reitingai ir turbūt neįmanoma išmatuoti laimės, bet tai vistiek šį bei tą pasako. Ir pagyvenus ilgesnį laiką pasijaučia. Danijos mokesčiai yra vieni didžiausių pasaulyje, kartais gali siekti ir apie 40-50% atlyginimo, bet atlyginimai pasauliniu mastu yra tokie dideli, jog niekas tais mokesčiais labai nesiskundžia. Nes valdžia juos protingai naudoja, suteikia socialines garantijas bedarbiam (tik baigę studijas studentai iš darbo biržos gali gauti apie 5000lt į rankas 2 metus kol ieško darbo), taip pat jiem apmoka įvairius profesinio tobulėjimo kursus, pastoviai tvarko miestą, kelius ir pan. Dirbdamas už minimalią algą ketvirtį (!) etato, t.y. apie 10hr per savaitę studentas gali sau leist nuomotis nuosavą kambarį (nesidalindamas su niekuo), normaliai maitintis ir dar papramogaut. O kokios galimybės atsiveria dirbant pilnu etatu kvalifikuotą darbą - palieku kiekvieno fantazijai, sumos ten penkiaženklės litais. Gaila, bet mūsų Marijos žemė dar nepribrendo iki tokio lygio, nors labai tikiuosi, jog kada nors pribręs.
Ypač laimingas danas per Distortion 2011 festivalį
Būtent šie trys punktai daugausiai ir lėmė mano pasisprendimą kelti sparnus už Baltijos. Kolkas tikrai nesigailiu, o kaip bus toliau - parodys laikas. Kitame įraše pabandysiu apžvelgti Danijos transporto sistemą. Iki pasimatymo!
Smagus straipsnis. Sekmes moksluose ir lauksim kitu straipsniu. :)
ReplyDelete